← Visos naujienos

Seth Godin: AI pigina kūrimą, bet dėmesio ir pasitikėjimo nupirkti negalima

InterviuŠaltinis: The Calum Johnson Show YouTube kanalas·
Seth Godin: AI pigina kūrimą, bet dėmesio ir pasitikėjimo nupirkti negalima

Pokalbyje su Calum Johnson rinkodaros autorius Seth Godin teigia, kad žmonės iš esmės nori trijų dalykų — laisvės nuo baimės, statuso ir priklausymo, — o rinkodara yra ne „hustle", o tikra istorija, kurią klientas nori perpasakoti kitiems. Jis pabrėžia, kad su Claude Code ir panašiais įrankiais net netechniniai žmonės gali sukurti produktą, tačiau empatijos ir pasitikėjimo jokie įrankiai neautomatizavo, todėl kūrėjų skausmo taškas persikelia į pardavimą ir prekės ženklą. Iliustruodamas tai „pigios picos" pavyzdžiu, jis aiškina, kaip vidutiniškas produktas pasmerkia lenktynėms į dugną.

Pilna santrauka

Epizodo premisa0:31

Pokalbyje su vedėju Calum Johnson Seth Godin pradeda nuo minties, kad dirbtinis intelektas padarė kūrimą pigų: Claude galėtų peržiūrėti įmonės skaičiuokles ir nurodyti, kas negerai gamybos procesuose, ir tai būtų verta milijono dolerių. Vedėjas paaiškina, kad epizodo idėja gimė po trumpo išankstinio skambučio su Godinu: kadangi dėl AI bet kas gali kurti programinę įrangą, aplikacijas, darbo eigas ir verslus, problema nebėra kūrimas — problema yra gauti dėmesį ir priversti žmones pirkti. Todėl 2026-aisiais marketingo, prekės ženklo ir pardavimų nesupratimo skausmas bus juntamas labiau nei bet kada.

Vedėjas sako po to skambučio perskaitęs visas Godino knygas ir radęs jo trijų žingsnių požiūrį į rinkodarą ir prekės ženklo kūrimą.

Kas yra marketingas1:32

Godinas sako, kad maždaug prieš 25 metus pats pakeitė šio žodžio reikšmę. Šimtą metų marketingas reiškė žmonių stumdymą, trukdymą, melavimą, reklamas, hype'ą, spaudimą ir savo vardo kėlimą. Internetas tai sugriovė, nes dėmesio negalima reguliariai ir pelningai vogti. Jo apibrėžimas: marketingas yra tikros istorijos pasakojimas, kuris padeda žmonėms nueiti ten, kur jie nori nueiti, ir kurį jie nori perpasakoti kitiems. Jei gamini vidutiniškus daiktus vidutiniams žmonėms, nenuostabu, kad niekas apie tave nekalba.

Tai iliustruoja „pigios picos problema“: jei mieste gamini vidutinišką picą, šiek tiek parduosi, kol kas nors pagamins tokią pat vidutinišką picą pigiau. Prasideda lenktynės į dugną, kuriose vienintelis atsakas — dar labiau pigti, ir galiausiai lieka pigi vidutiniška pica, kurią gamina žmonės, nesididžiuojantys savo darbu, žmonėms, kuriems nelabai rūpi. Alternatyva — gaminti geriausią picą pasaulyje ir sakyti: mokėsi daug, bet gausi daugiau, nei sumokėjai; tai pica, apie kurią verta papasakoti anūkams.

Vedėjas cituoja knygos „This is Marketing“ požymius, kaip atpažinti marketingo problemą: nesi pakankamai užimtas, tavo idėjos neplinta, klientai nepasiekia to, ko tikisi, klientai nusivylę, o tu matai būdą padaryti geriau.

Įrankiai, empatija ir pasitikėjimas4:08

Godinas sako, kad galėjimas užkoduoti nemokant koduoti yra stebuklas — kaip ir galimybė nusipirkti stalą IKEA, nors prieš porą šimtų metų reikėjo jį pasidaryti pačiam ar rasti meistrą. Žmonija nuolat išranda naujus įrankius ir trumpesnius kelius kurti, bet jokios pažangos nepadarė empatijos ir pasitikėjimo srityje — tuos dalykus vis dar reikia užsidirbti. Svarbu ne tai, kad sugalvojai, kaip kažką pagaminti, o tai, kad išsprendei kito žmogaus problemą; kas moka spręsti problemas, niekada neliks be klientų.

Paklaustas, ar 2018-aisiais išleista knyga aktualesnė šiandien, Godinas sako rašantis ne apie tai, kas madinga šią savaitę: trumpalaikiams dalykams turi tinklaraštį, o knygose per dvidešimties knygų lanką stengėsi sakyti tai, kas tiesiog yra tiesa, nepriklausomai nuo technologijų. Žmogaus prigimtis — pasitikėjimas, statusas, priklausymas ir stoka — dabar dar svarbesnė. Trumpuoju laikotarpiu tai jam kainuoja, nes žmonės spaudžia ant karščiausių naujienų, bet darbas yra tapti tuo žmogumi, už kurį tavo būsimasis „aš“ padėkos.

800 atmetimų ir knygų leidyba7:46

1983-iaisiais Godinas kūrė programinę įrangą su Isaacu Asimovu, Erle'u Stanley Gardneriu ir Ray Bradbury. 1986-aisiais jam teko palikti tą įmonę dėl persikraustymo į Niujorką vestuvėms, o nė viena programinės įrangos įmonė neleido daryti to, ko jis norėjo. Draugas papasakojo apie book packaging — sudėtingų knygų (almanachų, atlasų), kurių vienas žmogus nepagamintų, kūrimą leidykloms. Modelis paprastas: sugalvoji idėją, parašai trijų puslapių pasiūlymą ir išsiunti dešimčiai redaktorių, kurių darbas ir yra gauti tokius pasiūlymus. 800 kartų iš eilės jis gavo atsakymus „ne“. Kadangi pirmąją knygą pardavė pirmą dieną, žinojo, kad tai įmanoma.

Atmetimai ilgainiui gerėjo — tapo ilgesni, detalesni, dažniau su prašymu atsiųsti kitą idėją.

Jo marketingo problema buvo paprasta: jis siūlė knygas, kurias pats norėjo skaityti ir pirkti, ir galėjo įrodyti, kad kiti jas pirktų. Bet leidėjas, dirbantis didelėje įmonėje ne už savo pinigus, galvoja: ką pasakysiu viršininkui, ką pasakysiu per vakarėlį apie knygą, su kuria dirbu. Jie pirko knygas, atitinkančias jų pasaulėžiūrą ir tai, kam plotų knygynai — nes jų klientas buvo knygynas, ne skaitytojas. Suprasti tai užtruko metus.

Du spąstai: „esi klientas“ ir autentiškumas10:24

Pirmieji spąstai — manyti, kad tu pats esi klientas. Steve'as Jobsas jau turi Mac'ą, taigi jis nėra kito Mac'o klientas; mokytojas nėra mokinys, nes jau moka spręsti diferencialinį skaičiavimą. Gerai mokyti gali tik ateidamas pas tuos, kurie dar nemoka — tai ir yra empatija.

Antrieji spąstai — tikėjimas, kad autentiškumas yra prizas. Godinas vadina autentiškumą nesąmone ir pervertintu dalyku: autentiškas būk draugams ir šeimai, o visiems kitiems būk nuoseklus — profesionalas, kuris duoda pažadą ir jo laikosi, nesvarbu, ar šiandien gera nuotaika. Jei įsivaizduoji, kokią problemą turi kitas žmogus, ir nuosekliai ją sprendi, galima imtis darbo. Blaško tai, kad internetas yra karnavalas, kuriame kažkas vis „kraujuoja ekrane“, ir atsiranda noras tapti dar viena Kardashian, nors viena jau yra.

Kalbėdamas apie buvimą prieš kamerą Godinas sako, kad daugumai šis kelias netinka, nes šansai labai prasti — loterijoje kažkas laimi, bet tikriausiai ne tu. Keanu Reevesas nėra Neo, jis tik moka Neo suvaidinti, ir būtent to iš jo norima. Tačiau negalima prisiimti vaidmens, su kuriuo negali gyventi: jei bijai kraujo, netapk skubios pagalbos gydytoju — kurį laiką apsimesi, bet paskui sutirpsi. Reikia rasti vaidmenį, derantį su tuo, kas esi savo geriausią dieną. Autentiškumo naudoti kaip pasiteisinimo būti bjauriam negalima: klientams nerūpi, kad turi blogą dieną.

Ko žmonės iš tikrųjų nori17:08

Į vedėjo frazę „reikia duoti žmonėms tai, ko jie nori“ Godinas atsako atsargiai: vieni nori heroino, kiti — kuo trumpesnio ciklo ir kuo didesnių skanėstų. Lyderystė yra daugiau: duoti žmonėms tai, ko, kaip jie vėliau supras, norėjo visą laiką, bet dar nežino, kad nori. Henry Fordas kūrė ne greitesnius vežimus, o daiktą, kurio niekas negalėjo paprašyti. Giliai viduje žmonės nori tik trijų dalykų: laisvės nuo baimės, statuso ir priklausymo. Sugebėjus tai duoti, žmonės sako: „Štai ko aš ir norėjau“ — nors specifikacijos parašyti jie negali. Pokalbio pradžioje Godinas pamini, kad statusas neturi nieko bendro su pinigais ar prabanga.

Godino ryšys su AI18:13

Godinas pasakoja apie savo ilgą sąsają su dirbtiniu intelektu. 1974-aisiais perskaitė romaną „When HARLIE Was One“, kurį parašė „Star Trek“ epizodo „The Trouble with Tribbles“ autorius; romanas apie žmogų, kalbantį su AI. Vėliau vidurinėje mokykloje dėstė mokslinės fantastikos kursą, kurio pusė buvo apie AI. Stanfordo verslo mokykloje galėjo imti kompiuterių mokslo kursus ir 1983-iaisiais lankė doktorantūros lygio kursą pas vieną iš AI tėvų Dougą Lenatą. Dirbo su Isaacu Asimovu ir Arthuru C. Clarke'u, kurie profesionaliai įsivaizdavo, koks AI galėtų būti.

Todėl pirmą kartą panaudojęs ChatGPT, o paskui prilipęs prie Claude, jis visai nenustebo — viskas buvo taip, kaip tikėjosi.

Jo vertinimas: tai didžiausias pokytis pasaulyje nuo elektros, ir tie, kurie nebuvo elektros aušroje, net neįsivaizduoja tokios revoliucijos masto. Kartu AI primena kalbantį šunį: tai, kad jis kažką pasako, nereiškia, kad tai teisinga, bet kalbantis šuo yra stebuklas ir jo nereikėtų ignoruoti. Pasirinkimas yra toks: arba tu dirbi AI, arba AI dirba tau. Dirbdamas AI nekęsi, nes jam tu nerūpi — jis duos vis kvailesnes užduotis ir galiausiai gaminsi pigią picą. Kita vertus, AI dabar yra tarsi vidurinės mokyklos stažuotojas už 20 dolerių per mėnesį: nelabai protingas, bet uolus, o jo klaidas gali pagauti.

Netrukus jis bus kaip koledžo ar po koledžo stažuotojas, ir tokių galima turėti daug.

Sistema, baimė ir priešprieša21:20

Godinas pabrėžia, kad visi esame sistemos, kurios nekūrėme, aukos; ji daug kam nesąžininga. Pavyzdys, kaip žmogus dirba AI — Amazon vairuotojas, kurio kiekvieną žingsnį valdo algoritmas, apskaičiavęs viską iki mikrosekundės, todėl nelieka laiko net nueiti į tualetą; tokioje veikloje kaip pragyvenimo šaltinyje mažai ateities. Klausimas — ką tas žmogus turi žinoti ir kokios prieigos jam reikia, kad AI dirbtų jam.

Jis pasakoja apie pratimą su kelių tūkstančių žmonių auditorija: paprašius pakelti ranką kaip galima aukščiau, visi pakelia, o paprašius pakelti aukščiau — visi gali dar aukščiau. Žmonės nekelia rankos maksimaliai, nes išmokyti, kad paskui bus paprašyta dar daugiau, todėl visada ką nors pasilieka. Produktyvus verslininkas ar laisvai samdomas kelia ranką taip aukštai, kaip gali, ne todėl, kad kas nors paprašė, o todėl, kad tai gali panaudoti problemai spręsti. Pasinerti į tai, o ne laukti, kol Amazon pakvies vairuoti, ir yra kryžkelė.

Vedėjas aprašo dvi grupes: vienus, kurie nekenčia AI ir mano, kad jis išsiurbia sielą, žmogiškumą ir kūrybiškumą, todėl visiškai atsiriboja; ir kūrėjus, kaip jo brolis, kurie nuolat kuria naujus produktus ir darbo eigas su Claude Code, bet nesugeba jų parduoti.

Godinas atsako, kad nemano, jog OpenAI padarys pasaulį geresnį, ar kad AI viską pagerins — tai ne nuo jo priklauso. AI yra čia, kaip oras ar ekonomika, ir klausimas yra, ką su juo darysime. Priešininkai svyruoja tarp argumentų apie vandenį, duomenų centrų triukšmą, elektrą, prarandamus darbus ir pavogtą intelektinę nuosavybę, bet dažnai už to slypi baimė, kad bus sukurta ateitis, kurioje jie neturės veikimo galios ir taps aukomis. Tai sąžiningas prieštaravimo apibūdinimas, nes kiti argumentai šlubuoja: suvalgytas mėsainis maždaug tūkstantį kartų žalingesnis nei naudojimasis AI, taigi kalbama ne apie santykinę žalą, o apie jausmus.

Tokiems žmonėms jis sako: tapimas tikrai geru šioje srityje nepakeis Anthropic ar OpenAI ateities, bet smarkiai pakeis gebėjimą susitvarkyti su baime — pažįstant įrankį tampi geresniu kritiku ir gali naudoti įrankį įrankiui stabdyti.

Per 60 metų stebėdamas ekonomiką ir kultūrą jis matė, kad kai žmonėms pasiūlomas trumpesnis, patogesnis ir produktyvesnis kelias, sistema jį priima; AI niekur nedings. Pirmieji į naujoves metasi blogi viršininkai, lekiantys į dugną, sakantys: pakeisiu 10 klientų aptarnavimo darbuotojų vidutinišku aptarnavimu. Lygiai taip pat pirmieji el. pašto rinkodaros naudotojai buvo spameriai, nes tai buvo pigus trumpesnis kelias. Bet ilgainiui viskas juda link to, ko žmonėms reikia.

Empatijos ciklas ir Superhuman26:59

Vedėjo broliui Godinas pataria: gerai išmokus kurti, praleisti dvi dienas atsitraukus nuo kompiuterio ir ugdant empatiją žmonėms, kurių problemą nori spręsti — atsisėsti šalia to, kuris produktu naudosis. Pavyzdys — Superhuman, mokama el. pašto programa, kainuojanti dolerį per dieną; Godinui, atsakiusiam į 147 000 laiškų, tai visiškai verta. Pirmiesiems 10 000 klientų vienintelis būdas gauti prieigą buvo tai, kad generalinis direktorius ar vienas iš vyresniųjų vadovų atvažiuodavo ir valandą sėdėdavo šalia, stebėdavo, kaip žmogus dirba, ir mokydavo klavišų kombinacijų. Tas priverstinis empatijos ciklas ir yra visos įmonės sėkmės paslaptis.

Būtent sėdėjimas šalia leidžia pasakyti, kad padarius vieną ar kitą dalyką Claude galėtų peržiūrėti skaičiuokles ir parodyti gamybos procesų klaidas, o tai klientui būtų verta milijono — be dienos šalia to nežinotum. Ir kalbama ne tik apie produktyvumą: svarbu baimė, noras kažką reikšti, galimybė būti pastebėtam. Daugybė žmonių nori būti influenceriais, nors tai baisus būdas užsidirbti pragyvenimui — jie nori būti matomi. Klausimas, kaip naujame pasaulyje padėti žmonėms būti matomiems neaukojant sielos, nes senasis Facebook modelis reikalavo būtent to, ir tai blogas sandėris.

John Hammondo pamoka28:31

Godinas pasakoja apie John Hammondą iš Columbia Records, kuris, jo žodžiais, išrado šiuolaikinę muziką. Atsiradus plokštelėms ir plokštelių parduotuvėms daug kas pasikeitė, ir 1940-aisiais kiekvienas muzikantas Amerikoje streikavo prieš įrašų industriją, nes ši turėjo sugriauti jų pragyvenimo būdą — jie laikėsi nuostatos, kad reikia klausytis gyvai. Iki šiol veikia organizacija, kuri iš tuometinio susitarimo gaunamais pinigais, praėjus 80 metų, apmoka nepriklausomus muzikantus.

Hammondas pamatė, kas vyksta su plokštelėmis, ir „atrado“ Bruce'ą Springsteeną, Arethą Franklin, Benny Goodmaną, Bobą Dylaną ir kitus — jis turėjo įrankį, matė muzikantus su problema ir galėjo išmokyti juos naujo būdo pateikti kūrybą pasauliui, kad visi laimėtų. 1950-aisiais tokių, kurie būtų pasiryžę sekti Hammondo pavyzdžiu, buvo labai nedaug. Godinas sako, kad šiandien esame būtent tokioje vietoje, tik tai liečia ne įrašų verslą, o kiekvieną verslą.

Mažiausia gyvybinga rinka30:06

Vedėjas primena prieš metus vykusį pokalbį apie mažiausią gyvybingą rinką ir sako, kad ši sąvoka glumina net turinčius verslus. Godinas vadina ją esminiu dalyku ir aiškina, kodėl žmonės jos vengia: sunku būti „ant kabliuko“. Jei pakvieti į išleistuves vienintelį klasėje žmogų, su kuriuo nori eiti, ir gauni „ne“, tai siaubinga; lengviau sakyti, kad tiks bet kuris iš šimto, nes tada atstūmimas neskauda. Jei stand-up komikas pasako, kad nori patikti tik tiems, kuriems patinka šie keturi komikai, o anie nepatinka, jis buvo labai konkretus, ir nepatikęs jiems pralaimėjo — tada belieka tobulėti.

Vietoj to žmonės kuria vidutiniškus dalykus vidutiniškiems žmonėms ir kritiką priima asmeniškai, užuot sakę: tai buvo ne tau.

Epizodo rėmėjai12:29

Įraše yra du reklaminiai intarpai. Pirmasis — AI užrašų įrankis Granola, kurį vedėjas naudoja kasdien: jis laiko programą atidarytą per išankstinius skambučius su svečiais, pats užsirašo tik geriausias idėjas, o Granola transkribuoja visa kita ir sujungia į išsamią susitikimo santrauką. Praėjus kelioms dienoms, rengdamas epizodo planą, jis grįžta prie santraukos ir užduoda Granola klausimus apie svečio pasakytus dalykus. Įrankyje galima pasirinkti modelį, pavyzdžiui, Claude Opus 4.8 arba GPT 5.6. Siūloma 100 % nuolaida pirmajam susitikimui per nuorodą aprašyme.

Antrasis rėmėjas — kvepalai Rabanne 1 Million Black, kuriuos vedėjas naudoja prieš kiekvieną įrašymą kaip pasitikėjimo rutinos dalį; sako juntantis skirtumą, kai jais pasipurškia ir kai ne, ir mini, kad kvapas prisideda prie pirmo įspūdžio verslo susitikimuose, įrašymuose ir kasdieniame gyvenime. Nuoroda pirkimui — aprašyme.

Dalintis:

Originalas: The Marketing GENIUS: How To Build A Brand That Sells In The New Era Of AI (3 Laws Of Marketing) (The Calum Johnson Show YouTube kanalas)

Visos 2026 m. lapkričio 16 d. naujienos · Archyvas